Misija kelionė svorio prarasti, Ar kelionės per atostogas priverčia žmogų būti laimingam?

misija kelionė svorio prarasti

Birželio 29 d. Mano pirmasis įrašas dienoraštyje.

Paula Čepinskaitė Asmeninio arch.

Tikiuosi, kad jis nebus paskutinis. Ryte keldama žurnalinį staliuką sudaužiau didžiulę stiklinę lentyną. Jeigu tikėti prietarais — neša sėkmę. Diena iš tiesų turėjo būti džiugi.

Prasidėjusi nuo malonių rūpesčių — ruošimosi į šventę, svarstymų kokias gėles ir balionus dovanoti universitetą baigiantiems draugams. Jų tarpe ir Karolis — šių metų ekspedicijos dalyvis.

Juk baigti universitetą — didžiulė laimė, dar viena nauja patirtis, didžiulė pergalė, naujų galimybių pradžia, o laimę reikia švęsti. Jeigu ne savo, tai tų, kurie šalia, kurie įkvepia, kurie tau svarbūs ir brangūs, tačiau besėdint šventėje viską aptemdė Ramintos žinutė — negauname vizų. Kelionė, kurion mintyse jau leidausi prieš keletą savaičių, jau keliolika kartų  spėjau susikrauti kuprinę, staiga pasidarė tolima ir miglota.

Sunku suvokti ir rasti atsakymą. Tačiau jaučiausi taip lyg kažkas purvinomis letenomis būtų praropojęs mano širdimi. Riaumodamas ir piktas. Palikdamas mane su mintimis, liūdesiu ir nežinomybe.

Straipsniai

Prieš keletą dienų lankiau senelių sodybą. Mano apsilankymas išbaidė elnią, kuris iki man pasirodant ramiai miegojo tarp ilgų žolių po obelimi. Turbūt šiandien aš visai kaip jis — išsigandęs, sutrikęs, pilnai nesuvokiantis, su kuo susidūrė, kokie išbandymai jo laukia. Draugų ir artimųjų žinutės ir skambučiai su klausimais draskė širdį.

Tesla Gigafactory 1 - Full factory Tour - Gigafactory opening, Nevada

Ir aš nuoširdžiai nežinojau, ką jiems atsakyti. Aš taip noriu tikėti.

Nuorodos kopijavimas

Gražiomis idėjomis ir gėriu. Noriu tikėti tuo, ką gali mūsų komandos rankos, žodžiai, dainos. Noriu tikėti, kad neprarasime optimizmo. Kad padrąsinsime vienas kitą.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galų gale, aš nenusakomai noriu tikėti tuo, kad šukės, kurias šįryt rinkau savo kambaryje, atneš mums sėkmę. Su nerimu misija kelionė svorio prarasti tom kas bus. Liepos 19 d. Naktį beveik nemiegojau — nepaprastai bijojau, kad ryte neišgirsiu žadintuvo arba jis nenuskambės ir aš pramiegosiu.

Ar kelionės per atostogas priverčia žmogų būti laimingam?

Tikriausiai užmigti nepadėjo ir jaudulys, nekantrumas, kurie bėgant paskutinėms dienomis iki ekspedicijos tapo didžiausiais mano palydovais. Dabar atrodo, kad mano kuprinė yra keletą kartų lengvesnė už visus jausmus, viltis, tikslus, kurie bando tilpti mano širdyje ir galvoje.

Užsidedu batus. Rakinu duris ir išeinu. Nežinodama, kokia būsiu, kai kitą kartą pro jas įeisiu. Stoviu geležinkelio stotyje su tais, kurie man kur pirmiausia prarandame riebalus spėjo tapti tokie brangūs.

Matau žmonių minioje draugų veidus. Kiek jų daug!

metų ekspedicija - Misija Sibiras

Dar labiau graudinuosi. Pusbrolis su žmona, pusseserė, teta, klasiokės, vaikystės draugė. Aš šypsausi ir trinu kumšteliu akis bandydama tiek save, tiek aplinkinius įtikinti, kad man tiesiog kažkas įkrito į akį.

Noriu visus atėjusius mane išlydėti įsimesti kuprinėn ir vežtis kartu, bet negaliu, todėl klausau kiekvieno žodžio, deduosi širdin ir atmintim.

NAUJAUSI KOMENTARAI

Noriu išsaugoti kiekvieną šypseną, apkabinimą, bučinį, kad jeigu ekspedicijoje bus sunku, iš šių akimirkų galėčiau pasisemti stiprybės. Dabar prisimenu ir visus tuos, kurie šiandien negalėjo atvykti, tačiau skyrė savo brangaus laiko susitikimams su manimi dar prieš man išvykstant.

Prisimenu tuos, kurie rašė ir skambino. Ir kokia aš laiminga, kad šitiek žmonių mane brangina ir manimi tiki. Labiausiai man liūdna, kad nerandu to vieno, labiausiai tinkančio žodžio padėkai. Bet juk čia tik dešimt dienų. Po dešimties dienų misija kelionė svorio prarasti vėl galėsiu juos visus sutikti, dalintis šypsenomis, emocijomis. Tuomet prisimenu tuos, kurie liko ten, kur aš šiandien vakare žengsiu pirmąjį žingsnį — Kazachstane.

Priešingai nei man, jiems pas savo artimuosius taip ir nebuvo lemta grįžti.

Pasirodo, kai kūne visiškai nebelieka riebalų, nebėra terpės, kur nusėsti lytiniams hormonams.

Drąsinu save ir lipu į traukinį. Matau kaip veržiamės virš tankių debesų sluoksnio ir staiga pagalvoju, kad mano širdis šiandieną kažkur virš dangaus plazdena jau nuo paties ryto. Vejuosi ją. Su nežinomybės jausmu ir keistu grauduliu krūtinėje. Lėktuve bandau užmigti. Kartais pavyksta, o kartais ne.

Kilogramo prototipas praranda savo masę - 123nuoma.lt

Noriu miegoti kuo ilgiau ne tik dėl to, jog noriu, kad greičiau praeitų laikas lėktuve. Manau, kad pamiegojus emocijos ir keistas sunkumo jausmas, kuris nuo pat tada, kai palikome geležinkelio stotį lyg akmenėlis guli gerklėje, jau bus pradingęs.

  • Gimimo svorio metimas
  • Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Prezidentūroje susitiko su į ekspediciją Irkutske netrukus iškeliausiančiais "Misijos Sibiras " dalyviais, pranešė prezidentės spaudos tarnyba.
  • Misija — tapti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio šventės įkvėpėjais ir pakviesti pasaulio lietuvių bendruomenes švęsti šią šventę kartu — liepos 6-ąją.
  • Lieknėja vienas gabalas
  • Dalia Grybauskaitė susitiko su "Misija Sibiras" dalyviais
  • Balandžio 26 d.
  • Numesti svorio fermentai
  • Tikrasis dietų veidas: merginos praranda vaisingumą ir kenčia nuo plaukuotumo - DELFI Gyvenimas

Pasiekus Astaną emocijos šiek tiek jau aprimsta, pasimiršta atsiradus lengvam pasimetimo jausmui oro uoste. Pasai, kuprinės, pinigų keitimas… Visa tai grąžina realybėn.

misija kelionė svorio prarasti

Lyg kažką darau, tačiau nesuvokiu to, kur esu ir koks nuotykis šįvakar prasidėjo. Liepos 20 d.

misija kelionė svorio prarasti

Pabudau aštuntą. Nepaisant to, kad lova buvo palyginus kieta, miegojau tikrai gerai. Tikriausiai vakarykštis nuovargis padarė savo. Susiruošę ir nubraukę nuo akių paskutinius miegus išvažiavome į Lietuvos ambasadą Kazachstane, kur mūsų laukė pusryčiai. Dar nepradėjus pusryčiauti, kalbant ambasadoriui, nualpo Aistė.

misija kelionė svorio prarasti

Dar dabar užmerkusi akis matau kaip ji visu ūgiu plojasi ant žemės, jos smakras atšoka nuo grindų, o jame iš karto pasimato išsižiojusi žaizda. Visi išsigandome ir sujudome.

Net Aistei atsigavus, negalėjau būti rami tol, kol nebuvau įsitikinusi, kad ji tikrai jaučiasi gerai. Buvo aišku, kad reikia mediko, kurio rankos būtų geriau įgudusios valdyti siuvimo priemones, nei manosios.

misija kelionė svorio prarasti

Norėjau vykti kartu su Aiste į ligoninę, tačiau Nerijaus įkalbėta kartu su visa likusia komanda išvažiavau į Alžyr — buvusį moterų lagerį, kur šiandieną veikia muziejus.

Galbūt jus domina